Kasmet Lietuvoje įvyksta apie 600 eismo įvykių, kuriuose nukenčia vaikai. 2017 m. tokių užfiksuota 591, iš kurių 147 įvyko dėl pačių vaikų kaltės. Buvo sužeisti 638 vaikai, 7 žuvo. Apie pusė transporto įvykiuose patiriamų traumų yra sunkios, kurias prireikia gydyti stacionare. Daugiausia stacionare gydomos galvos traumos, pečių lanko ir rankų, klubų ir kojų, stuburo ir kt. traumos. Siekiant išvengti žūčių ir traumų eismo įvykių metu ar bent jau sumažinti jų skaičių, reikia paisyti pėsčiųjų, nemotorinių ir motorinių transporto priemonių vairavimo ir keleivių vežimo taisyklių reikalavimų.
Pėščiųjų sauga
Transporto įvykiuose vaikai nukenčia ir dėl savo, ir dėl tėvų ar globėjų atsakomybės stokos, ir dėl kitų neatsakingai besielgiančių eismo dalyvių kaltės. Besirūpinant vaikų saugumu gatvėje, reikėtų atkreipti dėmesį, dėl ko vaikai labiau pažeidžiami nei suaugusieji.
Tėvai, globėjai, kiti eismo dalyviai dažnai nežino ir neįvertina vaikų fiziologijos ir anatomijos ypatybių:
- Vaikų regėjimo kampas yra siauresnis negu suaugusiųjų.
- Vaikai negali aiškiai matyti tolimų objektų.
- Jiems sunkiau pakeisti tolimą vaizdą artimu.
- Jie linkę matyti atskiras detales, o ne visą vaizdą.
- Jie nesugeba sekti akimis judančių daiktų kaip suaugusieji.
- Vaikai blogai įvertina garso šaltinį.
- Iki 12 metų amžiaus vaikai nelabai skiria, kur yra kairė, o kur dešinė.
- Jie nelabai geba teorines žinias pritaikyti praktiškai.
- Jie linkę užmiršti, ko mokėsi. Jeigu nutinka kas įdomaus, vaikai veikia spontaniškai, daugiau koncentruoja dėmesį į vieną dalyką ir nekreipia į visus kitus.
Jiems sunkiau adaptuotis aplinkoje dėl fizinių priežasčių. Pavyzdžiui, jie mažesni ir jų nesimato virš ar už automobilio arba kliūties. Pėstieji yra labai pažeidžiama eismo dalyvių grupė. Tėvai turėtų nuo mažens mokyti vaikus Kelių eismo taisyklių. Labai svarbu, kad jų laikytųsi patys tėvai, pedagogai ir kiti vaiką supantys suaugusieji.
Atšvaitų naudojimas:
- Pėstieji, eidami neapšviestu kelkraščiu arba važiuojamosios dalies kraštu tamsiuoju paros metu arba esant blogam matomumui, privalo neštis šviečiantį žibintą arba vilkėti ryškiaspalvę liemenę su šviesą atspindinčiais elementais arba būti prie drabužių kitiems eismo dalyviams matomoje vietoje prisisegę atšvaitą.
- Juostinius atšvaitus reikia nešioti ant rankos, dviratininkams – ant kojos.
- Pakabinami atšvaitai prisegami viršutinio drabužio kišenėje ir einant keliu tamsoje iš kišenės išimami arba prisegami dešinėje pusėje.
- Atšvaitai efektyviausi, kai jie yra automobilio žibintų aukštyje.
- Neturintys atšvaito pėstieji privalo neštis šviečiantį žibintą ar vilkėti ryškiaspalvę liemenę su šviesą atspindinčiais elementais.
Į ką atkreipti dėmesį prieš perkant ar naudojant dviratį?
- Dviratis turi būti vaikui tinkamo dydžio. Vaikai neturi gerų įgūdžių ir jų koordinacija nėra pakankama, kad galėtų suvaldyti per didelį dviratį. Dėl to jie gali nukristi. Sėdėdamas ant dviračio dviratininkas turėtų abiem rankomis liesti vairą ir abiem kojų pėdomis liesti žemę.
- Pirmasis vaiko dviratis turėtų būti su kojiniais stabdžiais, kadangi vaiko rankų raumenys ir koordinacija gali būti nepakankamai išvystyti, kad jis efektyviai stabdytų rankiniais stabdžiais.
- Atšvaitai ir šviesos turi atitikti Kelių eismo taisyklių reikalavimus. Kuo daugiau atšvaitų, tuo geriau.
Keleivių sauga
Lietuvoje kasmet autoavarijose nukenčia apie 300 vaikų – automobilių keleivių. Nelaimės dažnai įvyksta dėl to, kad naudojamos netinkamos arba visai nenaudojamos vaikų prisegimo sistemos, nesilaikoma kitų keleivių vežimo transporto priemonėse taisyklių.
Kelių eismo taisyklių reikalavimai:
- Žemesni kaip 135 cm ūgio vaikai lengvuoju ar krovininiu automobiliu vežami prisegti jų ūgiui ir masei pritaikytomis vaikų prisegimo sistemomis.
- Vairuotojas privalo užtikrinti, kad motorine transporto priemone vežami vaikai naudotų įrengtas ir jiems pritaikytas prisegimo sistemas.Prisegimo sistemos pagal gamintojo nurodytą dydžio intervalą ir didžiausią vaiko masę skirstomos į šias grupes:0 grupė skirta vaikams, kurie sveria mažiau kaip 10 kg;0+ grupė skirta vaikams, kurie sveria mažiau kaip 13 kg;I grupė skirta vaikams, kurie sveria nuo 9 iki 18 kg;II grupė skirta vaikams, kurie sveria nuo 15 iki 25 kg;
III grupė skirta vaikams, kurie sveria nuo 22 iki 36 kg.
- Draudžiama ant priekinės motorinės transporto priemonės sėdynės vežti vaiką specialioje jo ūgiui ir masei pritaikytoje sėdynėje, kuri atsukta kryptimi, priešinga įprastai motorinės transporto priemonės važiavimo krypčiai, jeigu priekinė sėdynė apsaugota oro pagalve. Ši nuostata netaikoma, jeigu priekinės saugos pagalvės veikimo mechanizmas išjungtas.
- Vyresni kaip 3 metų autobusų keleiviai privalo naudotis įrengtomis prisegimo sistemomis.
Vaikų prisegimo sistemos transporto priemonėse
Eismo įvykio metu netinkamai prisegtas vaikas gali būti su didele jėga išmestas į priekį. Tai pavojinga ne tik vaikams, bet ir kitiems kartu važiuojantiems keleiviams. Neprisegtas arba netaisyklingai prisegtas vaikas turi didelę tikimybę išlėkti pro transporto priemonės langą. O vaikas, kuris teisingai prisegtas pagal amžių pritaikyta prisegimo sistema, turi vos 3 proc. tikimybę iškristi iš automobilio avarijos metu. Saugumo naudojant vaikų prisegimo sistemas lygis priklauso tiek nuo sistemos gamintojo, tiek nuo naudotojo – vaiko tėvų ar kitų prižiūrinčių asmenų.
Gali kilti rizika, jei vaikų prisegimo sistemos naudojamos netinkamai:
• naudojamos netinkamo dydžio prisegimo sistemos;
• jos netaisyklingai įtvirtinamos transporto priemonėse;
• vaikas netinkamai prisegamas;
• vaikas sodinamas veidu į priekį per anksti – iki 15 mėnesių vaikas turėtų būti sodinamas tik veidu atgal;
• vaikas per anksti prisegamas tik saugos diržais be pakeliamosios kėdutės – žemesni nei 150 cm (kai kuriose šalyse 135 cm) vaikai privalo būti prisegami saugos diržais naudojant pakeliamąsias kėdutes, kad saugos diržai tinkamai saugotų;
• naudojamos prisegimo sistemos nėra pritaikytos prie automobilio dizaino ir automobilio saugos diržų; vaikų prisegimo sistemos „perdirbamos“ savomis rankomis, kad būtų patogesnės vaikams su specialiaisiais poreikiais.
Padėvėtos vaikų prisegimo sistemos
Jei nusprendėte įsigyti dėvėtą vaikų prisegimo sistemą, įsitikinkite, ar ji:
• atitinka ES standartus ECE 44.04 arba R129;
• turi originalią naudojimo instrukciją;
• neturi matomų defektų, netrūksta dalių;
• niekada nebuvo patekusi į avariją (jei to nežinote, venkite pirkti ar naudoti tokią vaikų prisegimo sistemą).
Kaip saugiai naudoti vaikų prisegimo sistemas?
• Pritvirtinta kėdutė neturi pasislinkti iš savo vietos daugiau nei 3 cm į bet kurią pusę.
• Prieš važiavimo kryptį nukreiptose prisegimo sistemose diržai turi būti gerai prigludę prie vaiko kūno. Naujagimiai tvirtinami pečių aukštyje arba truputį žemiau. Važiavimo kryptimi nukreiptose prisegimo sistemose diržai tvirtinami pečių aukštyje arba truputį aukščiau. Taip pat turi būti galimybė juos reguliuoti, kadangi vaikui augant kinta jo pečių aukštis.
• Patikrinkite, ar vaiką prisegėte pakankamai tvirtai. Ties pečiais ar kojomis už diržo neturėtų užlįsti daugiau nei vienas pirštas. Taip pat galite pabandyti sugnybti diržą per pusę: jei jis susilenkia ir susispaudžia tarp pirštų – prisegta per laisvai.
• Nuvilkite nuo vaiko storas žiemines striukes ar kitus storus drabužius prieš jį prisegdami. Jei to nepadarysite, avarijos metu vaikas gali iš jų išslysti ir rimtai susižeisti. Užkloti vaiką galėsite jį prisegę.
• R44 atitinkančios vaikų prisegimo sistemos, kurios gali būti tvirtinamos prieš važiavimo kryptį arba važiavimo kryptimi, turi spalvotas instrukcijas, kurios parodo, kur turi būti tvirtinamas saugos diržas. Prieš važiavimo kryptį nukreiptų vaikų prisegimo sistemų diržai ženklinami mėlyna spalva, o važiavimo kryptimi – raudona.
• Jei vaikų prisegimo sistema tvirtinama saugos diržu, įsitikinkite, kad jis ne per laisvas ir sistema neatsilaisvins ją pakračius.
• Jei įmanoma, pritvirtinkite prisegimo sistemą prie galinės vidurinės sėdynės, kadangi tai – saugiausia vieta automobilyje. Tačiau prieš tai įsitikinkite, ar automobilyje yra ISOFIX tvirtinimo sistema, nes senesnių automobilių vidurinės sėdynės turi tik juosmens diržą. Jei vaiko automobilinę kėdutę tvirtinate ant vienos iš šoninių sėdynių, pasirūpinkite, kad šalia esančios automobilio durelės būtų užrakintos.
• Jei automobilyje yra ISOFIX tvirtinimo sistema, visada tvirtinkite visas 3 jungtis: dvi jungtis, kurios jungia vaikų prisegimo sistemą ir automobilį, taip pat viršutinį pasaitą ar atramą kojoms. Patikrinkite automobilio instrukciją, ar atrama kojoms yra suderinama su automobilio grindimis.
• Kai naudojate pasostę ar pagalvėlę, įsitikinkite, kad diržas juosia šlaunų sritį, o ne pilvą.
Kas priklauso nuo gamintojo?
Europoje taikomi vaikų prisegimo sistemų saugumo standartai žymimi ECE R44. Pirmoji versija buvo ECE R44/03, o naujesnis standartas yra ECE R44/04. Nuo 2013 m. liepos mėnesio įsigaliojo naujas Europos Sąjungos standartas ECE R129 (I-Size). Naujasis standartas nepakeičia esamo standarto ECE R44/04, jis laipsniškai ir lygiagrečiai įsigalioja kartu su juo. Taip tėvams pasiūloma tik dar viena, papildoma pasirinkimo sąlyga perkant tinkamą automobilinę kėdutę savo vaikui. Gamintojai taip pat vis dar gali gaminti automobilines kėdutes, atitinkančias ECE R 44/04 standartą.
Kas priklauso nuo mūsų?
Yra prielaidų, kad net 75 proc. visų kėdučių yra tvirtinamos blogai. Blogai įtvirtintos kėdutės neužtikrina vaiko saugumo, keliaujant automobiliu!
Keli patarimai, į ką atkreipti dėmesį, renkantis bet kurios rūšies kėdutę:
• Patikrinti. Yra tikrai daug kėdučių rūšių, tad verta patikrinti, ar kėdutė tikrai tinka jūsų automobiliui. Gali būti per mažai vietos iki priekinės sėdynės, gali būti netinkamos formos sėdynės ir pan.
• Aiški instrukcija. Pirmą kartą sumontuoti kėdutę gali būti ne taip lengva. Tad reikėtų pasikonsultuoti, kaip ją sumontuoti, arba tiesiog laikytis pridėtos instrukcijos.
• Plotis. Svarbu, kad vaikas patogiai tilptų į kėdutę.
• Ar yra teisingo įtvirtinimo indikatorius?
• Platūs šonai ir gilus galvos atlošas. Laikoma, kad kuo platesni šonai ir kuo gilesnis atlošas, tuo kėdutė saugesnė.
• Įsigyjant vaikų prisegimo sistemas, reikia atkreipti dėmesį į visus parametrus ir papildomą ženklinimą, kuris gali nurodyti vienas ar kitas sistemos ypatybes ar specifinę naudojimo paskirtį (pavyzdžiui, sistemos, skirtos vaikams su specialiaisiais poreikiais, reikalaujančios ISOFIX tvirtinimo sistemos ir t. t.).
Isofix sistema
Naujesniuose automobiliuose yra integruota ISOFIX sistema. Atkreipkite dėmesį:
• Ne visi senesni nei 2011 m. gamybos automobiliai turi ISOFIX sistemą.
• ISOFIX sistemos kėdutės turi 2 žemiau esančius tvirtinimo taškus ir papildomą pasaitą ar tvirtinimo koją, kurią lengva pritvirtinti prie automobilio ir taip užtikrinti dar didesnį stabilumą.
• Kai kuriose kėdutėse ISOFIX jau yra integruota, o kartais reikia papildomai įsigyti ISOFIX bazę.
• ISOFIX palengvina automobilinės kėdutės tvirtinimą, nes tada kėdutės nereikia tvirtinti saugos diržais, o tiesiog uždėti ant ISOFIX bazės. Ypač tai aktualu 0–13 kg kėdutėms, kai vaikas įdedamas ir išimamas iš automobilio kartu su kėdute.
• 15–36 kg kategorijos automobilinėms kėdutėms reikia naudoti automobilinius saugos diržus. Kai vaikas yra įsodintas į kėdutę, ją reikia prisegti automobiliniais saugos diržais, net jei kėdutė jau pritvirtinta su ISOFIX, nes šios kategorijos kėdutėse pečių diržai jau nebenaudojami.
• Automobilinės kėdutės, tvirtinimas su ISOFIX, vaikui yra saugesnės, nes stabiliau sulaiko kėdutę kartu su vaiku eismo įvykio metu. Tai garantuoja, kad eismo įvykio metu vaikas patirs mažiau traumų. Kaip suprasti, ar Jūsų automobilyje yra ISOFIX sistema?
• Automobilyje ant galinės sėdynės turi būti matomas užrašas ISOFIX.
• Jei tokio užrašo nėra, pažvelkite į ISOFIX sąrašą ir:
– raskite savo automobilio modelį;
– atkreipkite dėmesį automobilio pagaminimo metus;
– jei randate savo automobilio modelį su jo pagaminimo metais, tada apžiūrėkite, ant kurių sėdynių Jūsų automobilyje galima naudoti ISOFIX sistemą – sėdynės yra sunumeruotos ir pavaizduotos paveikslėlyje.
Dviratininkų sauga
Dažnai dviratininkų traumos būna susijusios ne tiek su kelių eismo įvykiais, kiek būna pačių vaikų žaidimo, triukų, važinėjimo per greitai ar pusiausvyros praradimo pasekmė. 2017 m. sunkesnes traumas, kurias prireikė gydyti stacionare, važiuodami dviračiu patyrė 9 0–4 metų amžiaus vaikai, 54 5–9 metų amžiaus vaikai, 80 10–14 metų amžiaus vaikų, 35 15–17 metų amžiaus vaikai.
Į ką atkreipti dėmesį prieš perkant ar naudojant dviratį?
• Dviratis turi būti vaikui tinkamo dydžio. Vaikai neturi gerų įgūdžių ir jų koordinacija nėra pakankama, kad galėtų suvaldyti per didelį dviratį. Dėl to jie gali nukristi. Sėdėdamas ant dviračio dviratininkas turėtų abiem rankomis liesti vairą ir abiem kojų pėdomis liesti žemę.
• Pirmasis vaiko dviratis turėtų būti su kojiniais stabdžiais, kadangi vaiko rankų raumenys ir koordinacija gali būti nepakankamai išvystyti, kad jis efektyviai stabdytų rankiniais stabdžiais.
• Atšvaitai ir šviesos turi atitikti Kelių eismo taisyklių reikalavimus. Kuo daugiau atšvaitų, tuo geriau.
• Atstumas tarp vaiko tarpukojo ir dviračio viršutinės kartelės, kai vaikas stovi apžergęs dviratį, turėtų būti nuo 2,5 iki 5 centimetrų, jei tai plento dviratis, ir nuo 7 iki 10 centimetrų, jei tai kalnų dviratis. Sėdynė turėtų būti nugaros lygyje. Sėdynės aukštis turėtų būti sureguliuotas taip, kad numynus pedalą iki žemiausio taško kojos sąnarys būtų ištiestas, bet neįsitempęs.
• Prieš pradedant važiuoti patikrinkite oro slėgį padangose ir ar veikia stabdžiai.
Kelių eismo taisyklių saugumo reikalavimai dviračio vairuotojui
• Dviračio vairuotojui leidžiama važiuoti keliu tik tvarkingą stabdį ir garso signalą turinčiu dviračiu.
• Dviračio gale turi būti raudonas šviesos atšvaitas arba raudonos šviesos žibintas, iš abiejų šonų – oranžiniai šviesos atšvaitai, pritvirtinti prie ratų stipinų.
• Važiuodamas važiuojamąja kelio dalimi, dviračio vairuotojas privalo dėvėti ryškiaspalvę liemenę su šviesą atspindinčiais elementais arba dviračio priekyje turi degti baltos šviesos žibintas, o gale – raudonos šviesos žibintas.
• Važiuojant keliu tamsiuoju paros metu arba esant blogam matomumui, dviračio priekyje turi degti baltos šviesos žibintas, o dviračio gale – raudonos šviesos žibintas, dviračio vairuotojas privalo dėvėti ryškiaspalvę liemenę su šviesą atspindinčiais elementais.
• Dviračio vairuotojas (keleivis) iki 18 metų, važiuodamas (vežamas) keliu, privalo būti užsidėjęs ir užsisegęs dviratininko šalmą.
Nuo kokio amžiaus leidžiama važiuoti keliais?
• Važiuoti važiuojamąja dalimi dviračiu leidžiama ne jaunesniems kaip 14 metų asmenims, o išklausiusiems Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos nustatytą mokymo kursą ir turintiems mokyklos išduotą pažymėjimą, – ne jaunesniems kaip 12 metų asmenims.
• Prižiūrint suaugusiajam, važiuoti važiuojamąja dalimi dviračiu leidžiama ne jaunesniems kaip 8 metų asmenims.
• Gyvenamojoje zonoje dviračių vairuotojų amžius neribojamas.
Kur galima važiuoti dviračiu?
• Važiuoti dviračiu leidžiama tik dviračių takais, pėsčiųjų ir dviračių takais arba dviračių juostomis, o kur jų nėra, – tam tinkamu (su asfalto arba betono danga) kelkraščiu. Kai kelyje nėra dviračių tako, pėsčiųjų ir dviračių tako arba dešinėje kelio pusėje nėra dviračių juostos, kelkraščio, taip pat tais atvejais, kai jais važiuoti negalima (duobėti ir panašiai), leidžiama važiuoti šaligatviu arba viena eile važiuojamosios dalies kraštine dešine eismo juosta, kuo arčiau jos dešiniojo krašto. <…> Važiuodamas kelkraščiu, pėsčiųjų ir dviračių taku, šaligatviu, dviračio vairuotojas privalo duoti kelią pėstiesiems, neturi jiems trukdyti ar kelti pavojaus, o pro pat pėsčiąjį leidžiama važiuoti greičiu, kuris yra artimas pėsčiojo judėjimo greičiui, paliekant tokį tarpą iš šono, kad eismas būtų saugus.
• Dviračio vairuotojui, važiuojančiam važiuojamąja dalimi, prireikus pasukti į kairę, apsisukti ar pervažiuoti į kitą kelio pusę, rekomenduojama nulipti nuo dviračio ir kirsti važiuojamąją dalį vedantis dviratį.
• Dviračio vairuotojas, norėdamas kirsti važiuojamąją dalį ten, kur eismas nereguliuojamas, privalo praleisti važiuojamąja dalimi važiuojančias transporto priemones, išskyrus tuos atvejus, kai kerta išvažiavimus iš šalia kelio esančių teritorijų, gyvenamosios zonos, kiemo, stovėjimo aikštelės, kai kerta važiuojamąją dalį, į kurią kiti vairuotojai suka.
• Dviračio vairuotojui dviračio juosta arba kelkraščiu leidžiama važiuoti tik ta pačia kryptimi, kuria vyksta kitų transporto priemonių eismas gretima eismo juosta.
• Dviračių taku ar dviračių juosta dviračio vairuotojas privalo važiuoti kuo arčiau tako ar juostos dešiniojo krašto. Jeigu pėsčiųjų ir dviračių take ar šaligatvyje horizontaliuoju ženklinimu (dviračio simboliu) yra paženklinta dviračių eismui skirta tako (šaligatvio) dalis, dviračio vairuotojas privalo važiuoti tik ja ir kuo arčiau jos dešiniojo krašto.
• Vietose, kur eismą reguliuoja šviesoforai, dviračių vairuotojai privalo paisyti šviesoforų su dviračio simboliu, o kai jų nėra, – transporto šviesoforų signalų.
Kas draudžiama dviračių vairuotojams?
• važiuoti važiuojamąja dalimi, jeigu įrengti dviračių takai;
• važiuoti automagistralėmis ir greitkeliais;
• važiuoti nelaikant bent viena ranka vairo;
• būti velkamiems kitų transporto priemonių;
• važiuoti įsikibus į kitas transporto priemones;
• kirsti važiuojamąją dalį važiuojant pėsčiųjų perėjomis;
• vežti keleivius, jeigu nėra įrengtų specialių sėdėjimo vietų;
• vilkti kitas transporto priemones, išskyrus tam skirtas priekabas.
Ar galima dviračiu važiuoti pėsčiųjų perėja?
• Jei norite kirsti gatvę, turite nulipti nuo dviračio ir persivesti jį per pėsčiųjų perėją.
• Tai negalioja specialioms dviračiams juostoms, kertančioms važiuojamąją kelio dalį. Jos paprastai nudažomos žalia spalva. Jei nėra specialiai dviračiams skirtų šviesoforų, važiuoti tokia juosta galima tik praleidus kertamuoju keliu važiuojančias transporto priemones.
Naudingi saugumo patarimai:
• Dviratininkų šalmai sumažina galvos traumų ir smegenų sužeidimo tikimybę 88 proc., veido traumų riziką – 65 proc., įskaitant ir susidūrimus.
• Pirkite vaiko galvai pritaikytą šalmą ir užtikrinkite, kad jis visada jį dėvėtų važiuodamas dviračiu.
• Mažesniems vaikams, taip pat vaikams, neturintiems gerų įgūdžių, be šalmo, dar patartina dėvėti rankų ir kojų apsaugas.
• Važiuojantis dviračiu vaikas turi būti matomas kitų. Vaikus geriau aprengti neoninės, fluorescencinės ar kitos ryškios spalvos drabužiais.
• Važiuodami dviračiu vaikai visada turėtų rankas laikyti ant vairo. Knygas ir kitus daiktus jie turėtų vežtis ant dviračio bagažinės ar krepšyje.
• Vaikai turėtų būti itin atidūs ir saugotis pavojų, tokių kaip duobės, žvyras, balos, nukritę lapai ar gyvūnai. Visi šie pavojai gali tapti avarijos priežastimi. Jei vaikai važinėjasi grupelėmis, tai priekyje važiuojantis vaikas pastebėjęs kliūtį turėtų garsiai pranešti apie tai kitiems vaikams.
• Reikia vengti važinėtis dviračiu naktį, nes tai yra labai pavojinga ir reikalauja specialių įgūdžių ir specialios įrangos, kurios dauguma jaunųjų vairuotojų neturi.
• Vaikai turėtų būti išmokyti pagrindinių saugos taisyklių.
Pavojingiausios situacijos dviratininkams
1. Smūgis į pravertas automobilio dureles. Vienas dažniausių eismo įvykių, į kuriuos pakliūva dviratininkai – kai jie nepastebi sustojusio automobilio ir atsitrenkia į staiga atidarytas dureles. Čia turėtų būti atsargūs tiek automobilių, tiek dviračių vairuotojai – vieni atsidaryti dureles tik apsižvalgę, antri nuolat stebėti, kas vyksta priešais dviratį ir pasilikti laiko sustoti.
2. Važiavimas dviračiu prieš eismą.
Važiuodami automobilių keliu, dviratininkai privalo judėti ta pačia kryptimi kaip ir automobiliai. Deja, kartais dviratininkai važiuoja prieš eismą ir taip sukelia pavojų ne tik sau, bet ir automobilių vairuotojams. Juk taip juos pastebėti sudėtinga, o susidūrus greitis būna labai didelis.
3. Kliūties lenkimas.
Jei važiuojant dviračiu priešakyje staigiai išniro kliūtis, jokiu būdu staigiai neapvažiuokite jos iš kairės. Taip jus gali nutrenkti automobilis. Tai darykite tik apsižvalgę ir įsitikinę, kad jus praleidžia.
Automobilių vairuotojams taip pat reikia atsargiai apvažiuoti dviratininkus, maždaug 1,5 metro atstumu nuo jų. Taip pat labai atsargiai elgtis, jei reikia sukti į dešinę, o šalia važiuoja dviratininkas – geriau jį praleisti, kad nesusidarytų avarinė situacija.
4. Važiavimas per perėją.
Pagal Kelių eismo taisykles, važiuoti per pėsčiųjų perėją draudžiama. Reikia nulipti nuo dviračio ir persivesti jį per perėją.
5. Sustojimas nematomoje zonoje.
Dviratininkai dažnai sustoja prie perėjos šalia automobilių ir taip jų vairuotojams yra sunkiai matomi ir tampa avarinių situacijų aukomis. Čia turi būti atsargūs tiek automobilių vairuotojai, tiek dviratininkai.
