Skendimai

Nors skaičiumi skendimų atvejai toli gražu neprilygsta tokiems pavojams kaip transporto traumos, kritimai, negyvų jėgų poveikis, tačiau jie kelia mirtiną pavojų ir jiems turi būti skiriamas ypatingas dėmesys.

Skendimas – procesas, kurio metu dėl pilno ar dalinio kūno panardinimo į skystį sutrikdomas kvėpavimas. Suteikus skubią pagalbą, galima skendusįjį atgaivinti.

Paskendimas – tai skendimas, pasibaigęs mirtimi.

Daugiausiai pasaulyje nuskęsta 1–4 metų amžiaus vaikų, kiek mažiau – 5–9 metų vaikų. Skendę ir išgelbėti vaikai vėliau gali turėti problemų dėl tolesnio vystymosi ar likti neįgalūs.

Pagrindinės paskendimų priežastys:

nemokėjimas plaukti;

vaikų nepriežiūra;

pavojų neįvertinimas, nepaisymas arba ignoravimas;

informacijos apie saugų elgesį vandenyje stoka;

neapribotas patekimas prie vandens telkinių;

galimybių išsigelbėti ar būti išgelbėtam nebuvimas;

tėvų alkoholio vartojimas;

maudymasis neleistinose vietose.

Dažniausiai spėjama išgelbėti tik 1 iš 10 skęstančių vaikų. Vaikų iki 6 metų amžiaus mirtingumas skendimo atveju siekia 95–100 proc.

Praktiškai 80 proc. paskendusiųjų – vyriškos lyties asmenys. Tai galioja visoms amžiaus grupėms. Lietuvoje vyrų mirštamumo dėl skendimų rodiklis 3–5 kartus didesnis nei moterų!

Vaikai skęsta tyliai!

Jeigu netoli vandens telkinio dingo vaikas, pirmiausia jo reikia ieškoti vandenyje!

Neteisinga manyti, kad skęstantis vaikas kviesis pagalbos, garsiai rėks. Dažniausiai net mažas vandens kiekis, patekęs į kvėpavimo takus, sukelia gerklų spazmą, todėl asmuo negali įkvėpti. Tuo pačiu iš kvėpavimo takų negali išeiti oras – skęstantysis negali iškvėpti ir taip kviestis pagalbos. Skęstantis vaikas chaotiškai kiloja į šonus ištiestas rankas, teškena vandenį, žiopčioja, kosti. Suaugusieji taip gali išsilaikyti kiek ilgiau – iki minutės, o vaikai – tik iki 20 sekundžių. Tai greitas ir tylus procesas. Dėl to svarbu kuo greičiau pastebėti skęstantįjį.

5-9 metų amžiaus vaikų skendimų prevencija

Dauguma šio amžiaus vaikų dar nemoka plaukti, neturi elgesio vandenyje įgūdžių, negali įvertinti savo veiksmų pasekmių. Specialistų nuomone, palankiausias amžius formuoti plaukimo ir nėrimo įgūdžius bei mokytis plaukimo judesių yra 7–9 metai.

Šio amžiaus vaikai yra labai judrūs, smalsūs, norintys išbandyti naujus dalykus, dažnai prie vandens telkinio susiranda draugų. Besimaudydami jie linkę išdykauti, taip sukeldami pavojų tiek sau, tiek kitiems bendraamžiams. Staiga įkritęs į vandenį ar žaidžiant panardintas vaikas gali įkvėpti vandens, prarasti orientaciją.

Tėvai turėtų neleisti vaikams:

• stumdytis vandenyje, nardinti vienas kito, kutenti ar traukti už kojų;

• plaukti toli nuo kranto ant pripučiamų ratų ir kitų žaislų;

• valgyti maudantis – čiulpti saldainius ar kramtyti kramtomąją gumą, nes tada vaikas negali taisyklingai kvėpuoti ir gali įkvėpti vandens;

• žaisti ir stovėti vienam vietose, kur galima lengvai įkristi į vandenį – prieplaukos ar molo krašto, tilto, stataus kranto;

• šauktis pagalbos, jei ji nereikalinga.

Vaikus derėtų kuo anksčiau pradėti mokyti pagrindinių saugaus elgesio vandenyje ir prie vandens taisyklių, priminti, kaip elgtis, ištikus pavojui. Mokyti galima pasitelkus įdomius jų amžiui būdus: skaitant ar spalvinant edukacinio pobūdžio knygeles, sprendžiant galvosūkius, kryžiažodžius. Galima surengti viktoriną (kokie pavojai tyko vandenyje? kokių spalvų yra paplūdimio vėliavos ir kokios jų reikšmės? kodėl negalima pamačius skęstantįjį iš karto šokti į vandenį jo gelbėti? ir t. t.).

Tokio amžiaus vaikai dar negali patys gelbėti skęstančiojo, nes neturi tam pakankamai jėgų ir gebėjimų. Todėl reikėtų išmokyti, kad pamatęs skęstantįjį vaikas nedelsdamas ieškotų suaugusiųjų pagalbos – bėgtų, šauktų, visaip stengtųsi atkreipti dėmesį, praneštų gelbėjimo tarnyboms tel. 112. Šio amžiaus vaikai gali bijoti pranešti tėvams, kad nebūtų barami. Dėl to reikėtų jiems išaiškinti, kad nepranešus gali įvykti nepataisoma nelaimė ir kad vaikų sveikata ir gyvybė artimiesiems yra svarbiausia.

Į viršų

Pirmoji pagalba

Pirmoji pagalba ištraukus nukentėjusįjį į krantą:

• Patikrinkite sąmonę, kvėpavimą ir pulsą, pradėkite gaivinimą, jei reikia.

• Mažų vaikų skendimo atveju visuomet reikia kreiptis į gydymo įstaigą, net jei nėra sąmonės, kvėpavimo ar pulso sutrikimų. Jei reikia gaivinimo, pirmiau kvieskite greitąją medicinos pagalbą ir tada pradėkite gaivinimą.

• Jei skendusiam asmeniui sutrikęs kvėpavimas, reikia pirmiau išvalyti nosiaryklę (jei yra svetimkūnių). Svarbu, kad pirmiau atliekami krūtinės paspaudimai, tik vėliau įpūtimai.

Pirmoji pagalba ištraukus nukentėjusįjį į krantą šaltuoju metų laiku:

• Patikrinkite kvėpavimą ir pulsą, pradėkite gaivinimą, jei reikia.

• Mažų vaikų skendimo atveju visuomet reikia kreiptis į gydymo įstaigą, net jei nėra sąmonės, kvėpavimo ar pulso sutrikimų. Jei reikia gaivinimo, pirmiau kvieskite greitąją medicinos pagalbą ir tada pradėkite gaivinimą.

• Jei skendusiam asmeniui sutrikęs kvėpavimas, reikia pirmiau išvalyti nosiaryklę (jei yra svetimkūnių). Svarbu, kad pirmiau atliekami krūtinės paspaudimai, tik vėliau įpūtimai.

• Jei yra galimybė, nugabenkite nukentėjusįjį į šiltą patalpą.

• Nuvilkite šlapius drabužius ir pakeiskite juos sausais, apklokite nukentėjusįjį apklotais, antklode, drabužiais.

• Hipotermijos atveju dėkite šiltus kompresus ant nukentėjusiojo krūtinės, kaklo, galvos, kirkšnių. Jei yra galimybė – šildykite jį +20 °C vandens vonioje, o po 10–30 min. kelkite temperatūrą iki +37 °C.

• Sąmoningam nukentėjusiajam duokite gerti šiltų saldžių gėrimų.

• Netrinkite nukentėjusiojo odos, neduokite jam gerti alkoholio.

Į viršų